Malonumas rašyti

Vieną iš paskutinių vasaros dienų prisiminiau savo kiek slopinamą vidinį norą rašyti. Tačiau tenka pripažinti, kad nei aš jo ( malonumo rašyti ), nei jis manęs taip lengvai nepaleidžia.

Daug minčių kyla šią vasarą apie sunkius antrus metus architektūroje- nuotrupos iš paskaitų, begalė naujų dalykų, dėstytojų žmogiškos ir pamokančios mintys, kurios įstringa, ilgam pasilieka pasąmonėj ir kuriomis nejučia imi vadovautis ir savo kasdienybėje. Bet visa tai tarsi nukeliauja „ į vienus vartus”: taip mintimis, bendravimu su kitais ar tekstu pasireiškia mano vidinė paieška ir klausimas – kuo noriu tapti ? Kuo aš papildysiu aplinką ar kolektyvą, kuriame dirbsiu, sukaupusi šį žinių ir vidinių gebėjimų bagažą ?

Ir tai apima ne tik profesijos ieškojimo temą, ne klausimus mokykloje- kuo norite būti užaugę? Tai vidinė diskusija su savimi- kas mano stiprioji pusė, kas man teikia malonumą, kokiais gebėjimais aš galėsiu būti užtikrinta. Ir tikiu, kad tokių minčių kyla ne vienam mano bendrakursiui. Galbūt ne veltui esu girdėjusi, kad dveji metai mūsų studijų yra tarsi riba, po kurios pradedi susigaudyti, kas esi ir kokia kryptimi eini ar bent jau nori eiti.
Juk dažnai tenka išgirsti, kaip aplinkiniai pataria siekti to, ko nori širdis, kad žmogaus natūralus siekis, rodos, yra dirbti priimtiną ir mylimą darbą. Blogiausia, kai pats imi abejoti savo pasirinktu keliu, nors galbūt turėčiau sutikti su galimu prieštaravimu, jog tokie dvejojimai būdingi kiekvienam, kuris ieško?


Tad po savotiškos akistatos su savimi, po dvejų studijų metų universitete, priėmiau tokią vidinę nuostatą sau, kad studijos ( nesvarbu kokios)- tai, pirmiausia, išsilavinimas žmogiškąją prasme. Ir tik paskui profesine. Nes kai suvoki, jog mūsų, siekiančių panašaus tikslo, daugiau nei reikia, kai dažnai Lietuva ironiškai vadinama architektų kalve, nebegali vadovautis tik universitete dėstomais profesiniais dalykais- turi egoistiškai iš gyvenimo ir iš savęs reikalauti visko, kas įmanoma, kas trukdo stovėti vietoje- būti universalia, įdomia ir tobulėjančia asmenybe.


Aš pati šį nelengvą dvejų studijų metų etapą tarsi užbaigiau nauja vasaros patirtimi, kurią pavadinau pažintine praktika. Tai bandymas prisiliesti prie architekto darbo stalo, nukloto brėžiniais, pilnais segtuvais ir eskizais, išgerti rytinį kavos puodelį ar tiesiog susėsti bendram pokalbiui. Ir šis noras, matyt, tik todėl, kad negalėjau savo minčių visiškai atriboti nuo to, kuo intensyviai užsiimu mokslo laikotarpiu, ir visiškai pasinerti į atostogas. Ši pažintis ( kurios nepavadinsi tikrąją praktika) truko tik gana nedidelę mano atostogų dalį, bet minčių ir svarstymų į mano gyvenimą įnešė pakankamai. Net ir žinodama, kad pabūti tikroje architektų darbo vietoje, yra puiki patirtis, nenumaniau, kad tiek impulsų gali atnešti vien stebėjimas to, ko tu galbūt sieki. Kadangi siekiau ne praktikos, o labiau pažinties su tikruoju architekto gyvenimu, tai ir nauda buvo veikiau dvasinė, nei praktinė. Bet būtent tuo ir džiaugiuosi- be jokios atsakomybės ar rezultato siekimo galėjau džiaugtis šviesiąja architekto darbo puse- tarsi gavau dar vieną kitą įrodymą praktikoje, jog mano požiūris tiek į specialybę, tiek galbūt į gyvenimą, neprieštarauja realybei.


Prižadėjau ir aš sau šį rugsėjį atverti savo jau kitaip atverti architektūros fakulteto duris- su naujais tikslais ir energija, nepamiršdama architekto ir dėstytojo R. Paleko minčių, jog „daugiausia, kuo žmogus gali būti – tai būti asmenybe. Nesvarbu, kokioje srityje tu dirbtum, galbūt mus labiausiai formuoja žmogiškieji dalykai, ne profesiniai ir reikia ne tik koncentruotis į savo darbo sritį, bet domėtis ir kitais dalykais – keliauti, skaityti, bendrauti, pabūti gamtoje, pabūti vienam su savimi, įsimylėti, nusivilti”.

Tarsi taip ir norisi po šių savo gal kiek padrikų minčių pridurti, kad ne tiek svarbus tikslas, kurio siekiame diena iš dienos, kiek kelias, kuriuo nueiname.

Pokalbį su architektu R. Paleku galite paskaityti čia – “Architektūra yra pats gyvenimas”.


VGTU Architektūros fakulteto studentė Silvija D.

Gal ir Tu nori papasakoti Savo istoriją? Rašyk komentaruose arba privačią žinutę, susieksim ir Tavo įspūdžiai atsidurs čia.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s