Stebėjimas

Juk įdomu į savo praėjusį gyvenimo etapą žvilgtelėti iš šono. Nors trumpam.

Ką turiu galvoje?

Prieš kiek daugiau nei savaitę vyko meninio architektūrinio išsilavinimo egzaminas ir tuo metu kiek netikėtai atlikau stebėtojo- studento vaidmenį vienoje iš savo mylimo fakulteto auditorijų. Gera buvo ten užsukti. Ir ne tik todėl, kad atostogos, bet dėl fakto, kad jau esu studentė, besimokanti čia antrus metus, kad visos stojamųjų baimės- praeitas etapas.

 

Pareigos buvo paprastos- stebėti. Ne kiek stojančiuosius, kiek tuos, kurie vykdo šį egzaminą. Vis dėlto, kartu su tikrąją egzamino stebėtoja dalinau lapus užduočiai atlikti, tikrinau, ar taip užrašytas pavadinimas, ar viskas vyksta taip, kaip surašyta taisyklių lapuose, gulinčiuose prieš stojančiųjų akis. Spėjome ir susipažinti, šnektelti apie architektūros studijas, aptarti darbų planšetus, kabančius koridoriuose. Tačiau atvirai kalbant, man rūpėjo ne tai, ar stojančio švarko kišenėje slepiasi meno istorijos konspektas, ar laiku atiduodamas darbas, ar teisingai užsirašytas egzamino pradžios laikas. Tai tik formalumai.

Įdomiausia- stebėti- tikrąją to žodžio prasme.

Pastebėti kiekvieną žmogų atskirai.

Tuomet, kai pradėjau matyti, itin pasidžiaugiau, kad neatsisakiau atlikti šito darbo ( nes, iš pirmo žvilgsnio, sutelkti dėmesį keletą valandų į tokį procesą nėra lengva), tačiau  tai buvau išties įdomu. Pradėjau žiūrėti į žmonės: jų rankų judesius, žvilgsnius, nerimą akyse, nervingus pieštuko judesius pradžioje, susimąstymą, laukimą ( atsiprašau tų, kurie retsykiais, pakėlę galvas, pagaudavo mano akių žvilgsnį. Aš nepiktybiškai). Kai visa tai esi patyręs savo kailiu, šitas nelengvas procesas tampa itin įdomus. Dalis savo kūno judesiais taip aiškiai parodo, kad užduotis savo idėjas patalpinti į popieriaus lapą, juos džiugina ir kad tas kūrybinis momentas yra tai, ko šis žmogus sieks bet kokia kaina. Ir čia aš turėjau puikią galimybę stebėti, manau, gana intymų, kūrybine prasme, priėjimą prie užduoties sprendinio. Retkarčiais tarsi susigėsdavau, kad stebiu žmogų, tačiau kartu su didžiuliu smalsumu laukdavau, kada tas darbas bus baigtas. Tuomet, bent kelias sekundes pamačius pieštuko linijomis išreikštą žmogaus vidinio pasaulio viziją, norėjosi pakelti akis ir padrąsinti žodžiu- „įstosi”!

Nors ir subjektyvios tokios mintys, tačiau niekada nepamiršiu vieno dėstytojo pasakymo: „Nežinau, ko tiksliai reikia, kad būtųm geras architektas, bet tikrai žinau, kad tai ne šiuolaikinių statybos tendencijų išmanymas, nuolydžių, aukščių ir kitų ergonominių dydžių, kurie, metams bėgant, keičiasi, žinojimas, daugybės programų valdymas ir kiti panašūs išmokstami dalykai. Ne. Pirmiausia, architektas turi būti asmenybė”.

Ir būtų dar subjektyviau aiškinti, kaip aš suprantu šią mintį. Tad tiesiog labai labai jai pritarsiu. Ir tikiu, kad dalis skaitančių, mąstančių panašiai, supras, kodėl taip baigiau šitą trumpą prisiminimą apie stojamuosius į architektūrą.

VGTU Architektūros fakulteto studentė Silvija D.

———————————————
Gal ir Tu nori papasakoti savo istoriją? Kokie buvo Tavo pirmieji žingsniai architektūros fakultete? Papasakok! Rašyk į komentarus ar privačią žinutę, susieksim ir Tavo įspūdžiai atsidurs čia.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s