Stojamieji. Bandyti būtina!

Susimąsčiau. Kokių svajonių ir lūkesčių vedama aš planavau studijuot architektūrą ir kokia buvo viso to pradžia.

Mano kelio iki VGTU architektūros fakulteto durų, pro kurias pirmą kartą įžengiau kaip pilnavertė to universiteto studentė, turbūt nė negalima vadintu šablonišku ( kai žmogus dar mokykloje domisi architektūriniais procesais, sąsiuvinio kampučiuose paišo savo svajonių namus, „iš rankos“ braižo itin tiesias linijas, stebina klasės draugus savo meniniais sugebėjimais, rimtai ruošiasi stojamiesiems, lanko papildomus užsiėmimus, skaito meno istorijos vadovėlius ir smailinasi pieštukus artėjančioms studijoms).

 

Ne, nesakau, kad per stojamuosius pirmą kartą į rankas paėmiau pieštuką. Ne. Pirmiausia, puikiai baigiau dailės mokyklą ( prisimenu- paskutinė išeidavau iš dailės mokyklos, nes dar truputėlį pasilikdavau padirbėti prie savo diplominio). Po to pusmetį lankiau JAM ( tiesą sakant- tai nebuvo visai tai, ko tikėjausi). Tuomet sudvejojau savo pasirinkimu. Sustojau.

Tik gerai, kad žmogus iš prigimties stiprus.

Gerai, kad savo užsispyrimu galima nuversti kalnus.

Patikėjau savimi iš naujo. Bet tik savimi, todėl stojamųjų egzaminų laukiau tikėdama tais gabumais, kuriuos turiu, skaitydama meno istoriją ir piešdama tik savo malonumui. Prižadėjau sau, kad jei įstosiu, savo užsispyrimu pasieksiu  tuos žmones, kurie gauna maksimalius įvertinimus. Buvau priskūrusi planų, ką veiksiu, jei neįstosiu, ar bus galimybė perstoti, tiesiog intuityviai galvoje susideliojau atsarginį planą. Ir, matyt, ne vieną. Bet tikėjimas liko.

Iš stojamojo egzamino į architektūrą gavau nedaug. Krimtausi pamačius tą skaičių. Krimtausi dėl to, kad įdėjau per mažai pastangų. Kad pasitikėjimas savimi buvo per didelis. Bet, paskelbus stojimo rezultatas, mano veidą papuošė didžulė šypsena.

Įstojau. Džiaugiaus, kad rimtai ruošiausi valstybiniams egzaminams, kurie beveik maksimaliai prisidėjo prie stojimo rezultatų. Džiaugiaus, kad savo jėgomis pasiekiau tikslą. Džiaugiausi, kad tikėjau.

Dabar stengiuos nebegalvoti apie tas stojimo akimirkas. Esu ten, kur ir norėjau būti. Savo darbu ir pastangomis kartais tikrai pasiekiu maksimalius rezultatus. Tai įmanoma.

Ką noriu pasakyti savo pasakojimu? Šiandien, po dvejų metų, galiu tik dar kartelį padėkoti likimui, kad viskas susiklostė taip, kaip gyvenu dabar. Aš tikiu, kad svarbiausias dalykas- tikėti savimi. Ir bet kokiu atveju bandyti pasiekti tai, apie ką svajoji. Nes tikiu ir tuo, kad dalis žmonių taip ir neperžengia mūsų šviesaus architektūros fakulteto slenksčio vien todėl, kad sudvejoja. Žinoma, dalis studentų sakytų- gal ir gerai, nes architektūrai reikia stiprių ir drąsių žmonių- bet aš manau kitaip. Taisyklių čia nėra ir nereikia. Kitaip sakant- bandyti būtina.

VGTU Architektūros fakulteto studentė Silvija D.

Gal ir Tu nori papasakoti savo istoriją? Kokie buvo Tavo pirmieji žingsniai architektūros fakultete? Papasakok! Rašyk į komentarus ar privačią žinutę, susieksim ir Tavo įspūdžiai atsidurs čia.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s