O dabar ape darbą.
Šią vasarą darbas paslaugų ar aptarnavimo sferoje netraukė. Per mažai kūrybiškumo.
Turėjau didelį norą. Išsikėliau didelius tikslus. Tikrai norėjau išbandyti save darbo rinkoje.
Teikiau pirmenybę darbui pagal specialybę. Norėjau įgyti bent šiek tiek praktikos. Pamatyti visą “architektūrinę virtuvę“ iš vidaus. Nors šiek tiek prisiliesti prie proceso. Ir aišku pasitikrinti save – ar tai man ar vis gi nelabai?
Tik pasibaigus sesijai griebiau jautį už ragų. O gal jautis mane? Nesvarbu. Žodžiu, leidausi į darbo paieškas. Ir ganėtinai tiesmukai. Numojau ranka į visus stereotipus – “krizė“, “nėra darbo“, “net absolventai neranda…“
Tiesa, atlyginimo neišsižadėjau – pinigų reikia. Žinoma, aukštų tikslų šiai sričiai nekėliau. Antrakursiui tikėtis kažko daugiau nei “minimumas“ gan naivu. Tuo labiau, kad darbo ieškojau ne sostinėje.
Visa tai ir dar projektavimo firmų sąrašas rankoje…
Ilgai nesirinkau, kur eiti pirmiausia, bet tikrai neapsirikau. Pirmasis įspūdis geras. Didelis minusas – įsidarbinimo patirties stoka. Jaudulys, pasimetimas ir nežinojimas, kaip pateikti save geriausiai. Bet kur to išmoksi? Jeigu tai tik antrojo darbo gyvenime paieškos!
Pradžia buvo paprasta: – “Katik baigiau antrą kursą ir ieškau vasarai darbo. Apmokamo.“
Po to buvau apibertas klausimais ir nors į juos atsakyti sekėsi sunkiai, vis gi sulaukiau palankumo, buvau priimtas gana maloniai.
Žinoma, teko išgirsti, kad sunkus laikotarpis, nėra pinigų, nėra darbų, bet tai tikrai nebuvo atsakymas “ne“.
Veikiau buvo “Pažiūrėsim, ką čia su tavim daryti…“
Galiausiai išgirdau: “Kada gali ateiti? Gali pirmadieni?“
Nevisai to tikėjausi ir tai mane šiek tiek išmušė iš vėžių. Buvau dar neatsiskaitęs Urbanistinės analizės praktikos. Man dar reikėjo savaitės…
…
Kitoje firmoje pasišnekėjau su balsu ragelyje. Išgirdau aiškų “NE!“
…
Dar kitoje buvo pasiūlyta palikti savo kontaktus. Klausimai standartiniai, atsakymai irgi – “Šiuo metu neiškome, bet jeigu prireiks – paskambinsim.“
…
Paskutinysis biuras, kuriame lankiausi buvo gana įdomus. Iš kart pasijautė, kas vadovauja. Tik čia šalia standartinių klausimų buvo keletas provokuojančių. Aiškiai buvo juntama ironija. Beje ir “tardymas“ buvo skrupulingesnis. Nuo šeimos, universiteto, dėstytojų iki ateities planų. Sulaukiau pasiūlymo paskambinti po poros savaičių.
…
O dabar apie patį darbą.
Pradėjau nuo bandomojo laikotarpio. Braižiau, braižiau, braižiau.
Pirmiausia medicininio deguonies vamzdynus ligoninei, paskui modernizuojamų daugiabučių fasadus. Daug fasadų. Darbas buvo nesunkus, tik nuobodus. Bet nuolat sau sakiau, kad esu čia laikinai ir tik dėl praktikos. Vėliau buvau darbintas ir viskas stojo į gan nuobodžias ir šiek tiek monotoniškas vėžes. Nemėgstu ilgai trunkančių dalykų. Teko priprasti. Kad viskas netaptų rutina, turėjau užsiėmimų daugiau nei laiko.
Gavau dar vieną modernizavimo projektą – Radviliškio ligoninė. Su šiuo projektu turbūt ir baigsiu savo vasaros darbą.
Teigiamos pusės: jautiesi įvertintas, vyksti į objektą, bendrauji su užsakovais ir rangovais, net jei tai tik pora susitikimų – vitiek gerai. Priimi sprendimus – architektūrinius ir visokius kitokius. Nors tai jau veikiau sudėtingiausia dalis. Jautiesi nepatyręs ir neužtikrintas. Tap pat stebi visą procesą, sužinai, apie dalykus, kurių universitete nemoko. Būni dalimi kolektyvo. Šventi šventes.
Neigiamos pusės: jų tikrai yra, bet nenorių jų įvardyti, geriau šią patirtį prisiminti tik iš gerosios pusės.
Mačiau ir nesusipratimų ir pykčių, nesusikalbėjimo, nepagarbos, blogų nuotaikų, bet tai veikiau visų, ne tik projektavimo, darbų kasdienybė.
Teko patirti tikrai daug visko. Praktika gera. Kol kas sunku viską vertinti ir kažką teigti. Manau, tam reikės laiko, kad viskas susigulėtų.
Dabar teliko viską pabaigti ir pailsėti.
VGTU Architektūros fakulteto studentas Giedrius S.
Gal ir Tu nori papasakoti savo istoriją? Kokie buvo Tavo pirmieji žingsniai architektūrinio darbo srityje? Papasakok! Rašyk į komentarus ar privačią žinutę, susieksim ir Tavo įspūdžiai atsidurs čia.
architecture & MORE 